Spalio trečiąją išaušo diena, ir pirmokų, ir ketvirtokų ilgai laukta, - krikštynos. Pirmokai laukė, nes norėjo greičiau tapti tikraisiais lizdeikiečiais, o ketvirtokai nekantravo išbandyti fuksų jėgas, ištvermę.

Abiturientai stengėsi laikytis tradicijų: iš kabinetų į naująjį stadioną nekrikštai išvesti „žąsele“; prieš kelionę į Kernavę mankštintis nemažai teko; po to apkabinta ir pagerbta mokykla. Autobusuose visi draugiškai traukė, kartojo Lizdeikos gimnazijos himną. Abiturientai pasakojo žynio Lizdeikos gyvenimo istoriją. Kelias neprailgo, nes sustojime netoli Kauno pirmokai iš savo rūbų „virves vijo“ – varžėsi, kurios klasės ilgiausia.

Kernavė pasitiko savo didingumu, ramybe, todėl pirmiausiai skubėta į senosios sostinės muziejų susipažinti su lietuvių senove. Ketvirtokai gi jau ruošė išbandymų postus prieš tikrąjį krikštą. Kiekvienoje stotelėje, kaip pastebėjo pirmokė iš „A“ klasės Guoda, nestigo linksmų išbandymų. „Žinoma, kelios užduotys buvo varginančios, bet įveikėme jas neišsiduodami, jog pavargome,“ - sakė ji. Būsimiems lizdeikiečiams teko lenktyniauti į maišus įlipus, ant kojų dėžes užsimovus; žaisti liaudiškus žaidimus, kopti į Lizdeikos piliakalnį, kur lenkėsi ir prašė, kad jėgų suteiktų gimtoji žemė, saulė.

Galiausiai visos klasės prisistatė; prie aukuro, kurstomo vaidilučių, prisiekė žyniui Lizdeikai ir gavo Lizdeikiečio pažymėjimus bei ženkliukus. Atminčiai Lizdeikos pilakalnio papėdėje sudėjo žodį „LIZDEIKA“, nusifotografavo. Ne vieną dieną pirmokams kojas skaudėjo po krikštynų. „Bet tai nesvarbu, - kalbėjo jie. - Svarbu, kad dabar esame tikri lizdeikiečiai!“

A. Panova, lietuvių k. vyresn. mokytoja