Jau ne pirmą kartą pastebiu, kaip bendraamžiai savo kambariuose gyvena tamsoje arba visiškoje prieblandoje. Dieną naktį langus dengia užuolaidos, atitraukiamos tik norint išvėdinti beprasmiškai praleistą laiką. Gink Dieve, neprašytas įjungsi kambaryje šviestuvą, jaunuolis kaip velnias, kryžių pamatęs, dengiasi akis. Svarsčiau ir svarsčiau, maniau, gal akys jautrios, bet negali juk tiek jaunuolių turėti tą pačią problemą. Tuomet maniau, jog galbūt angliškas ,,miestovaizdis‘‘ akies nedžiugina, bet ne visi taip juo nepatenkinti... Vienintelė šviesa, kurią jauni žmonės įsileidžia, yra dirbtinė... Tačiau ne technologijų tema čia svarbiausia.
Mes, šviežieji pasaulio gyventojai (turiu omenyje ne vien jaunimą), nežiūrime į pasaulį. Galėtume tiesiog paprasčiausiai atverti ,,langus“. Tačiau ir jie ne tik užverti, bet ir uždengti. Patys susikūrėme tam tikrą urvą, uždariusį mūsų mintis, tobulėjimą, kartais net sielą. Užsidarome į Platono Olą. Dabar kaip filosofijos studentei derėtų priminti, kas tai yra. Būtent tai ir padarysiu. Platono ola – apie žmogaus santykį su iliuzija ir tiesa bylojanti istorija. Įsivaizduokime olą, kurios viduryje pastatyta siena. Prie šios neaukštos sienos nugaromis atremti ir grandinėmis prikabinti keli žmonės, kurie negali pasukti galvų (kaklai taip pat prirakinti) ir dėl to mato prieš save tik olos sieną. Ant šios olos sienos jie mato ,,šešėlių teatrą‘‘, mat už jų kūrenamas laužas, kurio šviesos pagalba įvairios medinės figūros (žirgai, kareiviai), judinami kitų žmonių, sukuria šį ,,šešėlių teatrą“. Įkalintieji urve mato šį reginį ir šis jiems yra tiesa. Staiga vienas iš įkalintųjų yra išlaisvinamas neįvardytos jėgos (štai čia ir prasideda didieji filosofiniai debatai, bandant įvardyti šią jėgą: vieniems tai Dievas, kitiems – valia, atsitiktinumas ar likimas...). Jis atsistoja ir supranta, jog jo matyta tiesa yra sukurta dirbtinės šviesos – laužo ir atrodę ,,gyvi“ padarai yra tik šešėliai, sukurti judinant figūras. Tuomet šią žinią išlaisvintasis ,,urvinis‘‘ bando pranešti kitiems prirakintiesiems. Tačiau šie juokiasi, nes jų suprantama tiesa (,,šešėlių teatras“) jiems yra vienintelė. Todėl išlaisvintasis bėga olos išėjimo link. Tikroji šviesa degina jam akis, tačiau jis išsilaisvina ir pamato tiesą – realųjį pasaulį. Padėti įsivaizduoti Platono Olos idėją gali šis video: http://www.youtube.com/watch?v=dmPkGxCJtTA
Kaip jau supratote, tie, kurie net į savo kambarius neįsileidžia šviesos, žinoma, nebūtinai tiesiogine prasme, yra prirakintieji grandinėmis. Todėl norėčiau palinkėti šiais metais rasti savyje (o gal kituose?) tos neįvardijamos jėgos, kuri padėtų pamatyti šviesą/tiesą ir priprasti prie jos ryškumo.
Kadangi šie metai – Kristijono Donelaičio metai, linkiu visiems pažvelgti į savo šaknis. Žinau, jog paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje tai rūpi mažiausiai, tačiau nuo savo kilmės, praeities, istorijos, galiausiai, nuo to, kas teka kraujyje, nepabėgsime. Labai svarbu gerbti ir mylėti savo tapatybės šaknis: Tėvynę, Gimtąją kalbą, Namus ir Šeimą. Nuo to nepabėgsime, tai išbandytas faktas. Bėgau nuo Lietuvos užsienin. O dabar bet kuriuo paros metu paklauskite apie ką galvoju... Atsakymas bus vienas visur ir visada: el ie bus Lie...
Tegul šie metai būna išėjimo iš olos į aplinkos šviesą metai. O išlindę iš olos, leiskime saulelei budinti svietą ir žiemos šaltos trūsus padėkime jai pargrauti. Sėkmingų ir prasmingų metų!
Visuomet lizdeikietė Kristina Šiošytė
