Nereikia užmiršti

Trys valandos iki skrydžio į Londoną. Aprasojusiais automobilio langais pašėlusiai lenktyniauja lietaus lašai. Regis, oras pasistengė neleisti dar kartą prieš išvykstant pasigrožėti tuo šimtąsyk važiuotu keliu, tačiau kaskart atrodančiu vis kitaip. Šį kartą pokytis radikalus. Tačiau šie aprasoję langai ir lietus tikriausiai pastatė užtvarą  Išvažiuok, kad grįžtum, jog vilkdamasi į lėktuvą nepasileisčiau bėgte į Lietuvos žemę (oro uostai turbūt yra neutralios zonos – esi tarpinėje būsenoje, kaip žmogaus gyvenimas tarp gimimo ir mirties, pleveni neutralioje valstybėje, kuri pasižymi dviem ar trimis kalbomis- kraupiu sąžinės balsu prabylančiais garsiakalbiais apie skrydžių būsenas). Kai nebesupratau, koks skystis varva smakru, nusprendžiau susiimti ir grįžti į tą siurrealią Lietuvoje praleistą savaitę, kurioje ir liksiu, kol vėl neatsistosiu ant Tėvynės žemės.

Pažiūrėjusi sruogiška ironija permirkusius tragikomiškus (o gal tai buvo tikrais faktais remta absurdo drama?) pirmuosius prezidento rinkimų debatus, nusprendžiau pasidalinti emigrantiško požiūrio Tėvynėje ir užsienyje gabalėliu. Tačiau labai abejoju savo dalinimosi gebėjimu, mat su matematika turėjome labai komplikuotus santykius, todėl tai gali iš pirmos pažiūros išsiristi į dar vieną burbėjimą. Todėl pariedėkime.

Iš pradžių maniau, jog tai tik lietuviška ironija, pasirodo, kad klydau. Gal pradėsiu konkrečiai nuo jaunų lietuvių Anglijoje, mat anot eseistės G. Radvilavičiūtės, kažkodėl išvažiavimas iš tėvynės visada konkretus, grįžimas – visada metafiziškas. Praleisiu tą faktą, jog atskridus į Vilnių lėktuvas šokinėjo ne tik nuo griežto nusileidimo, bet ir nuo krūvos lietuvių džiaugsmo, plojimų, ašarų. O kai įtartinai švelniai nusileidome Anglijoje, niekas neplojo, o pasigirdo vienas garsiai pratęstas „Oi ****‘‘ (čia mokyklinė erdvė, todėl paliksiu jūsų vaizduotei vietos užpildyti žvaigždutes, tačiau tai tikrai riebiau nei rūta žalioji). Na, žinoma, juk plojama ir džiaugiamasi visai ne dėl nusileidimo vietos. Visai ne. Todėl grįžtant prie konkretumo... Anglijoje iš namų grįžęs lietuvis – savotiškas lobis, ypač jauniems. Tarsi gudriai ant žvejo kabliuko apsivyniojęs sliekas, gebantis kvėpuoti po vandeniu. Permirkęs ir kaip kempinė prigėręs Lietuvos vaizdų, įspūdžių, naujienų yra pasitinkamas su klausimu: ,,Nu, tai kaip Ten?“. Dar nespėjus praverti gryno Lietuvos oro pilnos burnos, gauni antrą ,,klausimą“: „Tas pats kaip visada?“. Kaip draugui ar pažįstamam turėtum būti geras ir atsakyti tai, ką jie iš tiesų ir nori išgirsti, t.y. taigi taip, kas ten keisis. Tačiau šie klausimai visiškai praradę savo paskirtį, mat klausimas nėra tik sakinys, pasibaigiantis klaustuku (apskritai, kodėl esame įsitikinę, jog kai kalbame akis į akį, mūsų pašnekovai neprideda nebylių klaustukų? Parašysiu(?), pasiilgsiu(??), myliu(???)). Būtent prieš pastaruosius išvardinti klausimai iš tiesų yra teiginiai, paslėptas jauno šuniuko inkščiantis prašymas patvirtinti, jog Lietuvoje niekas nesikeičia, blogai buvo yra ir bus, kad vidurnaktį emigrantą pažadinantis ilgesys nusiramintų ir nusloptų: Anglijoje geriau ir grįžti nėra ko. Šie jaunieji emigrantai dar nėra tokie geri aktoriai, jog sugebėtų paslėpti nukabintą nosį, kai atsakai: „Ne, ne viskas taip pat. Pokyčių krūvos, jie, žinoma, suvokiami, tačiau niekas nestovi vietoje“. Nosis nukabinta ne dėl Lietuvos progreso, dėl nepatvirtintos nuomonės, jog nėra priežasties grįžti namo, nors norisi nuolat. Ši nuomonė lyg jūroje pripučiama valtis, o jos nepripažinimas – smailus aukštakulnis. Suprantama, išdėjus Lietuvą į šuns dienas ir iškelta galva iš jos išvykus, ne taip jau lengva pripažinti, jog klydai. Klydau ir aš, bet tai neįkainojama dovana. Ta pati problema yra ir su lietuviais Tėvynėje, neturėjusiais emigrantiškos patirties. Tuo pačiu scenarijumi( „Nu, tai kaip ten?“ ir „Viskas daug geriau?“) remtas pokalbis vėl reikalauja atsakymo, jog aišku, kad geriau. Su pastaraisiais trimis žodžiais nesutinku, todėl ir lietuvis nukabina nosį, gavęs priešingą atsakymą, tiksliau, jo nuomonės nepatvirtinimą. Tik su lietuviu Tėvynėje yra truputį kitaip. Mat ne tik ieško patvirtinimo, jog Lietuvoje ne pyragai, bet ir kažkokios neva stebuklingos išeities pabėgti nuo Lietuvoje esančių problemų, nepatogumų ir nepasitenkinimų. Juk kasdien žiniasklaida mus pripumpuoja naujienų apie trūkumus, skolas, nelaimes ir bėdas. Vadinasi, negali būti patenkintas. Nors viduje Tėvynę myli, tačiau masinės medijos kalba kitaip, vadinasi, pirma reikia patenkinti skrandį, o ne širdį. Taip, svetur skrandis gal ir bus pilnas, bet širdis kartais prikels labai anksti ryte, Morzės abėcėle mušdama Lie-tu-va, ir nebeleis užmigti. Tuomet pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno mėgstamos virtuvės- fizinės ar dvasinės.

Kadangi tai Savaitės Vedamasis, sekundę padėsiu į šalį ironijos kaukę... Po Velykų pilni fizinio ir, nuoširdžiai tikiuosi, dvasinio maisto, tikriausiai turėtume iš naujo atsiminti turimas priemones. Pažvelgti į nuleistas rankas ir atsiminti, jog jų paskirtis ne tik pakelti televizoriaus pultelį. Pakrapštyti mintis ir atsiminti, jog būtent jos ir kaltos dėl kūno naudojimo tik buičiai, o ne svarbesniems tikslams. Prieš miegą įtempti ausis ir paklausyti ne tik ūžiančio šaldytuvo ar pašonėje knarkiančiojo, bet ir Morzės abėcėlės (šiuo atveju jos mokėti visai nebūtina), sklindančios iš širdies. Gal ji visai kaip geležinkelio bėgiai talak-talak talak-talak šaukia namo...

Lietuva – sena šalis, bet jauna valstybė. Visai kaip mes. Žmonija sena, o žmogus, palyginus su ja, miršta jaunas. Linkiu ne tik pabusti, bet ir atsibusti.

  Visada lizdeikietė Kristina Šiošytė