Prancūzija - laisvos dvasios, svaiginančios romantikos ir meno šalis, garsėjanti ne tik architektūros, meno paminklais, bet ir netikėtais atradimais bei kerinčiais žmonėmis. Pažinti nors mažytę dalelę šios šalies–Luaros upės slėnį - vasaros pradžioje panoro Lizdeikos gimnazijos mokinių, mokytojų ir tėvelių grupė. Pirmasis sustojimas Saksonijos žemėse Vokietijoje. Tai prabangusis Meiseno miestas, išsidėstęs Elbės slėnyje.  

Apie 30 tūkst. gyventojų turintis miestas, kurį įkūrė karalius Henrikas I, sužavėjo  įspūdingu senamiesčiu, kuriame yra miesto širdis – Albrechtsburgo pilis.  Užlipus į pilies kalną atrodo, kad sugrįžtama į X a., kada ir buvo pastatyta ši pilis.  Ypatingo žavesio suteikia ir šalia esanti didinga miesto katedra, rotušė, Elbės upės pakrantė. Tačiau labiausiai šis miestas išgarsėjo dėl Meiseno porceliano, kurio simbolis yra sukryžiuoti mėlynos spalvos kardai.  Smalsiai dairomės Meiseno porceliano gamykloje, kuri veikia ir gamina aukštos kokybės porcelianą jau 300 metų. Mūsų laukia pirmoji edukacinė pamoka, kurios tikslas- sužinoti, kaip gaminamas porcelianas, stebėti porceliano meistrų darbą. Kino salėje, kurioje žiūrėjome dokumentinį filmą apie porceliano gamybą, sužinojome, kad trapaus porceliano atsiradimo istorija apgaubta legendomis, o gamyba paslaptimis.  Skirtingose dirbtuvių salėse pamatėmė įvairius porceliano gamybos procesus: nuo   beformio molio gabalėlio iki idealaus dirbinio gimimo. Meistras paėmė balšvą molio gabalą, įdėjo į formą ir koja paspyrė ratą- taip viskas prasidėjo. Kitoje salėje rodoma, kaip pirminis gaminys patenka į kito meistro rankas, kur jis tobulinamas ir dailinamas, klijuojamos papildomos dalys. Dar kitoje salėje darbai yra dažomi, marginami specialiais pieštukais ir dažais, kol galiausiai paliekami džiūti ir patalpinami specialiose krosnyse. Tobulas porcelianinės figūrėlės grožis reikalauja begalinio kruopštumo ir profesionalumo, gal todėl Meiseno porceliano kiekiai yra gana riboti, neperkopia 3000 vienetų. Darbo kokybė, meniški piešiniai bei pagarba estetikai daro juos išskirtinius ir geidžiamus visame pasaulyje, nežiūrint į tai, kad tai brangus malonumas.

Kitas sustojimas - Šampanės provincijos sostinėje Reimse, kuriame grožimės Dievo motinos katedra, menančia 25 Prancūzijos karalių karūnavimo laikus. Ši Prancūzijoje didžiausia ir gražiausia gotikinė katedra atidaryta 1275 metais, jos aukštis net 81 metras, ji puošta 2303 skulptūrinėmis kompozicijomis, kurių garsiausia besišypsantis angelas, nes šypsena itin reta krikščionių šventųjų veiduose.  Aplankome garsiuosius Šampanės vyno rūsius, kur mūsų laukia dar viena edukacinė pamoka, kurios metu leidžiamės į romaninius kalkinius rūsius, kurių Remse bendras ilgis virš 250 kilometrų. Čia sužinome, kaip bręsta šampanas, paklaidžioję tarp įvairiose brendimo stadijose snaudžiančių šampano butelių, kur rūsiuose stabili temperatūra tik 12 laipsnių, klausomės pasakojimų apie pirminę šio gėrimo fermentaciją, nuosėdų pašalinimo procedūrą ir daug kitų įdomių dalykų. Nuostabi gamta, turtingas kultūrinis paveldas, maži prisnūdę miesteliukai, kalvoti vynuogynai- tokia ta Šampanės žemė, nutolusi nuo didingojo Paryžiaus tik valanda kelio.

Tegyvuoja Paryžius! Skubame į didžiausią pasaulyje meno muziejų – Luvrą, kuriame eksponuojamos neįkainojamos meno vertybės. Kadangi Prancūzijoje vyksta futbolo čempionatas, sugriežtintą apsaugą pajutome visur. Kelis kartus buvome patikrinti, kol patekome į Luvrą.  Buvusiuose karalių rūmuose įkurtas muziejus saugo nesuskaičiuojamą galybę įvairiausių eksponatų ir kasmet pritraukia apie 8 milijonus lankytojų.  Muziejus visame pasaulyje garsėja vertingiausiomis meno kolekcijomis,   kurias nuodugniai ištyrinėti vienos dienos nepakanka, todėl pusdienį, skirtą mums, pirmiausia aukojame Leonardo da Vinčio „Monai Lizai“, Graikijoje rastai „Milo Venerai.“   Puiku tai, kad prancūzai rūpinasi jaunimo švietimu, asmenims iki 25 metų visi muziejai nemokami, daug kur taikomos nuolaidos. Žvalgomės po Defansą -  prancūziškąją Ameriką, pribloškiančią įspūdingų formų stiklo ir plieno konstrukcijomis, tarp kurių impozantiškiausias statinys Naujoji arka – „Defanso galva“. Vakarą vainikuoja didinga Paryžiaus panorama nuo Eifelio bokšto, į kurį patekome praėję sustiprintą apsaugą, visi buvome apčiupinėti, apžiūrinėti, rankinės patikrintos kelis kartus, net metaliniai rašikliai surinkti. Apačioje staugė futbolo sirgaliai, plaikstėsi fanatų vėliavos, viršuje nenaudėlis vėjas kedeno plaukus, bet nuotaika buvo puiki. Kitos dienos maršrutą rinkomės patys, vieni pramogavome Disneilende, kiti klaidžiojome po Paryžių: bohemiškasis Monmartras, Šventosios Širdies bazilika, senosios Monmartro kapinaitės, Kliši bulvaras, Mulen Ružas, Site sala, Dievo Motinos katedra, Pompidu centras, Lotynų kvartalas ir galiausiai romantiškasis pasiplaukiojimas Senos upe, kurios krantinėje verda gyvenimas. Taip, Paryžius turi savo magiją, kuri net ir didžiausią skeptiką privers įsimylėti šį miestą! Atsisveikinę su Paryžiumi, pasukome į Luaros upės slėnį, kuriame puikuojasi per 1000 pilių bei dvarų – tikras rojus romantikos mėgėjams. Vienos pilys žavi romantiškais bokšteliais ir primena vaikystės pasakas, kitos rūsčiai stūkso ant kalvų ir mena istorinius įvykius.

Pirmoji aplankyta pilis – Šamboras, didingiausias Renesanso   šedevras, viena gražiausių pilių pasaulyje, karaliaus Pranciškaus I medžioklės rezidencija, tačiau per savo 32 valdymo metus karalius joje praleido tik 72 dienas.  Tiesa, vėliau pilyje dažnai lankydavosi karalius Liudvikas XIV, dar vadinamas karaliumi Saule.  Manoma, kad šios pilies darbų įkvėpėjas buvo Leonardo da Vinči. Tai didžiausia pilis Luaro slėnyje,  kurios pagrindiniai rūmai yra  su   4 cilindriniais bokštais,  joje  446 kambariai ir 282 židiniai, ant stogo įrengta apžvalginė terasa, o tvora apie pilį tęsiasi net 32 kilometrus. 1539 metais Romos imperatorius Čarzas V, išvydęs pilį, pasakė:,,Šamboro- tai meno kūrinių, kuriuos žmonija gali sukurti, įsikūnijimas.”  Šiuo metu pilį supa didžiausias miško parkas Europoje. Ši pilis yra vienintelė valstybinė pilis  Prancūzijoje.      

Kita pilis – Šenonso, ,,damų pilis”, kurioje susipynusios dvaro intrigos. Ši pilis - viena dailiausių  ir elegantiškiausių pilių Luaro slėnyje, ją karalius Henrikas II 1547 metais padovanojo savo mylimajai Dianai   de Puatjė, įkūnijusiai grožį, protą ir veiklumą. Jos užveisti gėlynai šalia pilies VI amžiuje buvo gražiausi, Diana taip pat įsakė pastatyti arkinį tiltą per Šer upę. Tiesa, karalienė   Kotryna de  Mediči, Henriko II žmona, po vyro mirties išvarė karaliaus širdies damą iš rūmų, tačiau toliau įrenginėjo sodus, plėtė pilį.  Šiandien garsiųjų varžovių kovą dėl karaliaus širdies mena jų vardais pavadinti sodai, konkuruojantys augalų ir formų įmantrumu. Viename iš kambarių dominuoja juoda spalva. Tai karaliaus Henriko III žmonos karalienės Luizos Lotaringietės apartamentai, kuri po vyro žūties užsidarė pilyje ir likusį gyvenimą vilkėjo gedulo rūbais. Viena pilies menių pavadinta Penkių karalienių kambariu, nes čia įvairiais periodais gyveno penkios Prancūzijos karalienės, kurių kiekviena čia paliko savas paslaptis ir intrigas.  Įspūdinga 60 metrų ilgio ir 6 metrų pločio galerija, kurios grindys – juodo ir balto marmuro mozaika. Ši pilis dažnai vadinama pilimi – tiltu, kabančiu ant vandens.  Būtent šis tiltas išgelbėjo Šenonso pilį nuo sunaikinimo per Didžiąją prancūzų revoliuciją: tai buvo vienintelis tiltas visoje apylinkėje.

Ambuaz – grandiozinė pilis, dar vadinama karališkuoju darželiu, nes joje gimė daug karalių palikuonių. Pilis, pastatyta XV amžiuje, tapo svarbiu politiniu objektu, tačiau labiausiai žinoma kaip vieta, kur Šv. Huberto koplyčioje palaidotas Renesanso epochos genijus Leonardas da Vinči. Karaliaus Frančisko I kvietimu, dailininkas būdamas 64 metų, 1519 metais atvyksta į Ambuaz ir yra paskiriamas karališkuoju dailininku, inžinieriumi ir architektu, paskiriant jam kasmetinę rentą.  Karaliui Leonardas projektavo Luaros kanalus ir sukūrė naujų rūmų projektą su kanalais, fontanais, sodais ir baseinu, organizavo šventes, ruošė teatrines mašinas. Teigiama, kad į Prancūziją Leonardas atsigabeno paveikslus, tarp kurių buvo ir garsieji „Mona Liza“, „Šv. Jonas Krikštytojas“. Gali būti, kad  paskutiniais gyvenimo metais jis nebetapė, nors aktyviai piešė užrašų knygutėse. Čia Leonardas sudarė testamentą, kuriame  pageidavo būti palaidotas būtent Ambuaz. Šiandien pilį juosia sodai, pasodinti dar 16 amžiuje, puošia vynuogynai, kiparisai bei kedrai. Iki šių dienų yra išlikusios požeminės perėjos, kuriomis kadaise vaikščiojo tarnai. Paklaidžioję apžiūrėjome ne tik pilies menes, bet ir kalėjimo kameras.  Pasakojama, kad vaduoti   kalinių į pilį veržėsi muškietininkas D'Artanjanas, kuris vėliau tapo Aleksandro Diuma romano prototipu.

Vilandri pilis – vėliausias Renesanso statinys Luaros slėnyje, garsėjantis didinga sodų, gėlynų ir daržų kompozicine darna.  Pilis buvo pastatyta XVI amžiuje finansų ministro Žano le Bretono,   kurio herbai puikuojasi ant kairiojo sparno stoglangių. Jam teko būti ambasadoriumi Romoje, kur jis susipažino su sodų, parkų menu ir tai įgyvendino savo pilyje.  Vilandri   pasitinka fantastiškais keturaukščiais sodais, parke galima išvysti dekoratyvinių augalų sodus, aplink tvenkinį įrengtą vandens sodą, prieskoninių žolelių sodą, daržovių sodą, fontanus, pavėsines. Stebina ne tik kompozicijų simetrija, darna, bet ir sodininkų gebėjimas į rožių, levandų ir kitų gėlių gretas įkomponuoti paprastas daržoves: pomidorus, pupas, morkas, burokus.  Pralinksmina žaismingi kompozicijų pavadinimai:,,Debesų kambarys”, ,,Švelnioji meilė”, ,,Saulėtas kambarys.”

Išlipame Sen Malo – korsarų tvirtovėje prie Atlanto vandenyno. Korsarai nuo piratų skiriasi tuo, kad jie, leidus pačiam karaliui,   plėšdavo laivus, nepuldinėjami būdavo tik prancūzų laivai, o labiausiai buvo mėgiami anglų laivai. Tuo metu netgi veikė mokyklos, kuriose   mokydavo, kaip tapti plėšikais. Gražiausioje miesto aikštėje pastatytas paminklas korsarams, kadangi trečdalis grobio būdavo skirta miesto labdarai. Įspūdingas   pasivaikščiojimas ant galingos gynybinės sienos, nuo kurios atsiveria vaizdas į iš vandens kyšančias uolas, fortus, salas. Čia patys efektingiausi potvyniai ir atoslūgiai, priklausomai nuo mėnulio fazės, vandenynas nuo krantų atsitraukia 10-12 kilometrų, takeliu galima drąsiai nuėjome į sutvirtintą Peti Bė salelę, kurioje palaidotas rašytojas Šatobrianas.  Vakare vanduo vėl sugrįžta prie kranto, todėl reikia būti atsargiems.

Nepakartojamą įspūdį paliko San Mišelio kalnas, esantis apvalios formos uolėtoje saloje Mont- Saint- Michel įlankoje. Sala nutolusi nuo Prancūzijos krantų apie kilometrą, potvynių metu Atlanto vandenynas izuoliuoja ją iš visų pusių, todėl sala dažnai skendi ūkanose ir primena   miražą.    Pasak legendos, senovėje šioje vietoje buvusios neįžengiamos girios ir pelkės, kurios vienąsyk prasmegusios. Likęs tik vienas kalnas, kurio viršūnėje vyskupas išvydo arkangelą Mykolą (prancūziškai - Mišelį). Šis liepęs vyskupui kalno viršūnėje pastatyti koplyčią. Vyskupas X amžiuje pastatė koplyčią, aplink kurią įsikūrė vienuolynas, o uolos šlaituose atsirado nedidelis kaimelis. Statybos ant šio kalno truko daugiau kaip 100 metų, nes statūs   šlaitai ir  porvyniai sunkino darbą.  Kad pasiektumėm aukštai ant kalvos įsikūrusį vienuolyną, teko įveikti nelengvą kelią - daugybę laiptų, į vienuolyno viršūnėje esančią lauko terasą, iš kurios atsiveria nuostabūs vaizdai, veda 900 laiptų. Vienuolynas nustebino dydžiu - skliautinės lubos, salės, paskendusios prieblandoje, koridorių labirintai, didingos kolonos. Užliejamose pievose ganosi avys, kurios greičiausiai reaguoja į ateinantį vandenį įspėdamos neatsargius turistus.  Apie 18 valandą nerekomenduojama vaikščioti vandenyno dugnu, nes tuo metu gali užklupti staigus potvynis.

Visus pakerėjo įspūdingasis Normandijos tiltas, kurio ilgis 2 143 metrai, plotis - 23,6 metro, jį laiko 184 plieniniai kabeliai, sveriantys 19 000 tonų. Šio tilto statyba tęsėsi 7 metus ir kainavo 465 milijonus dolerių.

Patys prancūzai sako, kad jei nori pirmą kartą žmogui parodyti jūrą, atvežk jį į Etretatą.  Tai nedidelis, bet jaukus kurortinis miestelis su mažytėmis krautuvėlėmis, prekiaujančiomis šio regiono gėrybėmis, įsikūręs Normandijos pakrantėje.   Vienas įdomiausių Etretat reginių – Falaise d‘Aval uola, primenanti dramblio, įmerkusio straublį į vandenį, figūrą.  Masyvios kreidos uolos, įsiterpusios į Lamanšo sąsiaurį, sudaro įspūdingą pakrantę. Uolų, besitęsiančių apie 120 kilometrų,   aukštis siekia iki 100 m.  Oras puikus, saulė tiesiog kepina, todėl būtina panirti į vandenyną, nesvarbu, kad vanduo labai sūrus, o pakrantė - kojas pjaunantys akmenukai. Takučiu kylame ant vienos iš uolų, nuo kurios atsiveria magiški vaizdai į vandenyną, baltuojančias uolas ir tarp uolų įsispraudusį miestelį.

Paskutinis objektas – Antverpenas, tai ne tik antrasis pagal dydį Belgijos miestas ir vienas iš didžiausių uostų pasaulyje.  Tai 17 amžiaus dailininko Rubenso gimtasis miestas. Pabuvojome prie lankomiausio objekto - Rubenso namo, kuris vadinamas miesto simboliu. Jame įkurtas muziejus, kuriame galima susipažinti su menininko gyvenimu ir karjera.   Miesto centre stūkso Steen pilis, statyta 9 amžiuje. Pilies lankytojus pasitinka Vaperui skirtas paminklas, kuris yra Antverpeno folkloro personažas. Pasak pasakojimų, jis pasiversdavo tai į nykštuką, tai į milžiną ir gąsdino nepaklusnius vaikus. Grote Markt aikštę puošia Miesto rotušė - vienas iš pirmųjų renesanso pastatų Europoje. Rotušė buvo pastatyta 1565 metais, kuomet miestas buvo svarbus Europos šalių prekybos centras. Įsiminė Dievo motinos katedra - tai viduramžių gotikos architektūros pavyzdys. Katedra matoma iš bet kurios miesto vietos, nes jos aukštis siekia 123 metrus. Joje saugomi itin vertingi meno kūriniai ir vargonai, iš kurių vienas buvo pagamintas prieš daugiau nei 100 metų.

Pasukę namų link, visi sutartinai kartojome, kad Luaros slėnis nustebino ir sužavėjo ne tik ištaigingomis ir puošniomis pilimis.  Čia verta atvykti ieškant tikro prancūziško gyvenimo ritmo, kai niekur neskubama, mėgaujamasi kiekviena diena, istorijos dvelksmu, gardžiu maistu ir puikia kompanija.

Laima Verbickienė