Get Adobe Flash player

2022-ieji svarbūs metai Radviliškiui – švenčiame 455-ąjį miesto jubiliejų, be to, šie metai paskelbti ir Lietuvos jaunimo metais. Tiek miesto, tiek Lietuvos ateitis neįsivaizduojama be jaunų iniciatyvių ir aktyvių žmonių, kurie daug dirba savo šalies ir miesto labui, garsino ir garsina savo kraštą sportiniais, meniniais pasiekimais, gerais darbais, savanoriška ir aktyvia visuomenine veikla, saugo ir puoselėja tradicijas bei istorinę atmintį. Aktyvus jaunimas visada savo darbais įkvepia kitus, skatina įsitraukti į įvairias veiklas, didina pilietiškumą ir atsakomybę, ugdo vertybes. Daugybė jaunų žmonių kūrė Radviliškį, gynė nuo priešų, statė ir puoselėjo, kad kiti perimtų ir tęstų pradėtus darbus prisimindami istorinę praeitį. Radviliškio miesto dabartis ir ateitis neįsivaizduojama be jaunų žmonių, garsinusių ir garsinančių savąjį kraštą. Ateitis priklauso jauniems, todėl jau ketvirtus metus Radviliškio Lizdeikos gimnazijos iniciatyva vykstantis rašinių konkursas šiemet buvo skirtas jaunimui. Džiaugiamės rašinių konkurso „Žodis Jaunimui“ dalyviais, jų nuoširdžiais ir įvairiais rašiniais. Dėkojame konkurso dalyvius rengusiems mokytojams. Nuoširdų ačiū už bendradarbiavimą tariame Radviliškio suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyriui bei rėmėjams – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio rajono biurui. Tikimės, kad rajono mokinių rašinių konkurso tradicija tęsis, o mokiniai aktyviai įsijungs išsakydami įvairiausias mintis savo darbuose.

Rita Šimkuvienė, Radviliškio Lizdeikos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja


Visą leidinį kviečiame skaityti ČIA

20220613_1Miesto širdyje,

Nikės akivaizdoje

Atgimsta miestas.

*

Miesto gyvybė,

Kurią palaiko žmonės

Iš bėgių miesto.

*

Šalia pelėdos

Žydi, baltuoja

Pamesta plunksna.

*

Nakties akivaizdoje,

Geležinkelio mieste

Atgimsta siela.

Rusnė Rupšytė, 3B

*

Nikės gyvybe

Alsuoja atodūsis

Nesibaigiantis…

Gustė Onaitytė, 3B

*

Vėjas šmaikštuolis

Neša švilpuko garsą –

Antras peronas...

Miglė Zoltnerytė, 3B

*

Pilnas miesto to,

Kas žmogui svarbiausia –

Noro ir laisvės

*

Stoviu ant tilto,

Matau, kaip tolsta šansas

Sugrįžti namo..

*

Gatvėm nubėgo

Vaikai plačiom šypsenom –

Noriu jausti tai...

Emilija Laurutytė, 3B

*

Voras nuaudė

Tinklą ryto Aušrinei –

Susitinkam čia

*

Sustingę sparnai

Malūno rymo nakty –

Kovų pėdsakai

*

Nukirstos liepos

Dviejų gatvių kryžkelėj

Verkia medumi

*

Lik sveikas, pilkas

Geležinkelio žvirbli

Iš Radviliškio

*

Lėktuvas neria

Į debesų patalą –

Pakeliui namo

*

Skaitantis vaikas

Stropiai dėlioja raides –

Gimsta pasaka...

Laima Verbickienė

Radviliškio viešosios bibliotekos kūrybinis konkursas „Legenda apie skaitantį vaiką“. Konkurso nugalėtoja – lietuvių kalbos mokytoja G. Abromikienė

Rugilė Mateliūnaitė, Lizdeikos gimnazija, 2F klasė

Legenda apie skaitantį vaiką

20220309_2 Seniai seniai, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kai net ir laidiniai telefonai buvo prabanga, gyveno berniukas. Jo vardas buvo Juozukas. Juozukui buvo devyneri ir skaityti jis tikrai mokėjo. Visai nesvarbu, jog mokyklos jis nelankė, vis tiek rasdavo būdų, kaip gauti knygą ir sesutei ją paskaityti. Šeima buvo nepasiturinti. Kol tėvai sunkius darbus dirbdami lenkdavo nugarą, jis prižiūrėdavo du mažuosius broliukus ir gražuolę sesytę.

Juozukas pasiimdavo savo mažąją sesytę už rankytės ir nusivesdavo į miestelio biblioteką, liepdavo išsirinkti knygelę, kurią norėsianti, kad jis paskaitytų. Jei išsirinkdavo plonytę, sėsdavo po klevu, esančiu šalia bibliotekos, ir skaitydavo, o jei išrinkdavo storesnę knygelę, parsinešdavo namo. Kai tėvelis ir mamytė, pavargę po dienos darbų, užmigdavo, vaikai užsidegdavo žvakelę, susispiesdavo į vieną lovelę, susiglausdavo ir vyriausiais brolis pradėdavo skaityti pasakas, o sesutė – įdėmiai jo klausytis.–

Legenda štai tokia apie vaiką... Nesitiki žmonėms, kaipgi vaikas, nelankęs mokyklos, mokėjo skaityti ir mėgo knygeles. Sako, visas bibliotekos knygas po tris kartus jau perskaitė ir vis dar grįžta naktimis, žvakele pasišviesdamas, susikabinę su sesute už rankyčių, seniai vaikų užmirštų pasakų skaityti.

Skaiva Diržytė, Lizdeikos gimnazija

Legenda apie skaitantį vaiką

Kaip ir kiekvieną vakarą Vėtra ėjo skaityti knygos į savo mėgstamiausią vietą miesto pakrašty, kur nebuvo jokių žmonių, kurie ją 20220309_3 blaškytų su savo neįdomiais pasakojimais ir tuščiais pliurpalais, tačiau jos pamėgtoje vietoje, prie medžio, sėdėjo keistas ir nematytas senukas. Vėtra pagalvojo, jog atsisės kitur ir paskaitys, kol nepažįstamasis nueis.

Taip ir padarė, tačiau senukas ją pašaukė vardu. Mergaitė sutriko, nesuprato, iš kur jis žino jos vardą. Būdama smalsi, Vėtra nuėjo prie jo, o šis iškart pasakė, kad knyga, kurią ji skaito, yra jai likimo siųsta mįslė. Jei ji šią mįslę įmins, taps pačiu turtingiausiu žmogumi.

Naivuolė Vėtra, kaip žmonės pasakytų, nes būtent tai, ką jai patarė senukas, ji ir padarė. Ji nukeliavo jai siųstą kelionę ir visą likusį laiką dėkojo lemčiai, kad nepabijojo pasinerti į nežinomybę, kad skaitė knygas, iš kurių viena buvo ypatinga. Ji mintyse dėkojo senoliui, kuris iš tikrųjų buvo jos Angelas Sargas. Kiekvienas išbandymas – perskaityta knyga – ją mokė vis naujų dalykų. Esminis dalykas, kurį Vėtra išsiaiškino, jog svarbiausia yra klausytis savo širdies...

Justina Burbaitė, Lizdeikos gimnazija, 2C klasė

Legenda apie skaitantį vaiką

20220309_4 Viename miške gyveno berniukas. Mažasis neturėjo šeimos – tik stogą virš galvos. Berniuko vardas buvo Vėjas. Jis nelankė mokyklos, neturėjo draugų, bet buvo ypatingas vaikas.

Vėjas išeidavo į mišką pasikalbėti su medžiais. Kalbėdamasis su jais atsipalaiduodavo ir užmigdavo. Vieną kartą atsikėlęs šalia savęs rado padėtą knygą. Vėjas niekada nebuvo matęs knygos, todėl nežinojo, ką su ja reikia daryti. Vaikas ją ir uostė, ir bandė net valgyti, bet atsivertęs susidomėjo raidėmis, kurios atrodė kaip magiški ženklai. Nors Vėjas ir nelankė mokyklos, bet net pats to nežinodamas mokėjo skaityti. Pasirodo, jį skaityti išmokė medžiai. Berniukas pradėjo skaityti knygą ir taip įsijautė, kad negalėjo nuo jos atsiplėšti. Kai perskaitydavo kelis knygos puslapius, jis viską papasakodavo medžiams, nors šie ir neatsakydavo, bet Vėjas juos suprasdavo iš jų lapų šlamėjimo.

Kiekvienąkart, kai berniukas užmigdavo, prie jo atsirasdavo nauja knyga. Vėjas nežinojo, kas jas atnešdavo, bet giliai širdyje tikėjo, kad tai darydavo medžiai. Jiems atsidėkodamas, vaikas papasakodavo knygose užrašytas istorijas. Vėjas per savo gyvenimą perskaitė šimtus knygų, taip skatindamas augti ir žaliuoti šimtamečius medžius...

Inga Zabulienė

Berniukas su knyga rankose

Mažas berniukas su knyga rankose užaugo. Ir tai ne legenda. Aš tai žinau ir galiu papasakoti tikrą istoriją.

Tą rytą kaip ir visus kitus rytus berniukas vaikščiojo paskui mamą. Jam rūpėjo atsakymai į klausimus: „Kaip saulė keliauja dangumi? Kodėl debesys mėlyni, o ne žali? Kodėl pienas baltas, o saldainis saldus?“ Klausimai liejosi tarsi iš gausybės rago. Pavargusi nuo gyvenimo rutinos, berniuko mama kartą tarė: ,,Kai išmoksi skaityti, atsakymus rasi knygų puslapiuose.“

Nuo tos dienos mažylio rankos laikė ne žaislus, o knygas. Godžiai skaitydamas, jis ieškojo atsakymų. Tarsi nebyli statula valandų valandas berniukas sėdėdavo, laikydamas rankose knygą. Miestelio gyventojai stebėjosi keistu vaiku. Bet bėgo laikas, ir miestelio žmonės priprato prie šio vaizdo. Retkarčiais tai viena, tai kita mama kaip pavyzdį savo vaikams pasakodavo apie berniuką su knyga rankose. Taip jos bandydavo saviškius sugėdinti, kad jie pakeltų akis nuo išmaniojo prietaiso.

Gal todėl ši istorija ir tapo legenda. Vaikas-knyga – argi tai ne stebuklas? Bet aš žinau, kad tas berniukas yra realus žmogus. Ir gyvena jis šalia manęs jau 20 metų. Taip... Taip... Jis mano vyras. Berniukas su knyga rankose užaugo.

Laimutė Verbickienė

Pasaka apie skaitantį vaiką

Močiute, pažiūrėk, kaip žydi lapai, – mažoji rodo pirštuku į gelstelėjusius klevo lapus.

Ne, jie ne žydi, o šoka, sukdamiesi ratu, – suraukia kaktą šešiametis brolis.

Dairomės aplinkui įsukti į geltonų, raudonų ir vis dar žalių lapų suktinį. Taip, tikra lapų pasaka. Dar viena. Prieš tai buvo pasaka apie pyragėlį su vyšnių įdaru, tada pasaka apie mėlynąją mėnulio rožę, vėliau pareikalauta pasakos apie dviratuką, kurią įveikus prireikė pasakos apie paspirtuką, o vakar vakare – pasakos apie robotų šalį.

Vieną kartą gyveno trys paršiukai, – prasideda vakarinis pasakų seansas.

Ne, – pasigirsta prieštaravimas, – apie robotuką, kuris norėjo skraidyti.

Ne, broli, apie princesę, kuri nuskynė mėlynąją mėnulio rožę. Močiute, tu gi moki.

Ginčas aštrėja, o miegeliai išsilaksto.

Vieną kartą gyveno vaikas, kuris labai mėgo skaityti, – nutęsiu sakinį iki begalybės.

O tas vaikas buvo berniukas ar mergaitė? – teiraujasi vyresnėlis.

Ne, jis buvo princesė, – pataiso mažoji.

Taigi, vieną kartą gyveno princesė, kuri mėgo skaityti. Ji perskaitė daug knygelių.

Žinau, ji skaitė knygą apie pyragėlį ir apie paspirtuką, – net suploja rankutėmis mažoji. – Ir apie mėlynąją mėnulio rožę.

Ji turėjo tokią spalvotą knygą apie robotų šalį, ten buvo įvairiausios karalystės: lėktuvų,

televizorių, kompiuterių, telefonų. Močiute, ten buvo net skalbimo mašinų ir dulkių siurblių karalystė, – skaičiuoja savąsias karalystes ant pirštų vyresnėlis. – Toje knygoje buvo daug žodžių, kuriuos aš jau moku perskaityti: MA-MA, SE-SĖ, TĖ-TIS, KA-TĖ.

Ir princesė, – priduria mažoji.

Gerai, tegul būna ir PRIN-CE-SĖ, – nusileidžia brolis.

Bet toje knygelėje buvo ir tokių žodžių, kurių tu dar nemoki perskaityti, nes toks vienas berniukas man sakė, kad skaityti neįdomu, – kažkas bando slėptis po antklode.

Broli, tu išmoksi skaityti daug žodžių, – kaip visada į pagalbą ateina mažoji. – Tikrai, močiute.

Žinau, mieloji. Ne tik brolis, bet ir visi pasaulio vaikai skaitys savo pasakas, kuriose jie patirs įvairiausių nuotykių, sutiks daug įdomių žmonių ir atras begalę stebuklingų dalykų. Tikra tiesa, kad skaitantis vaikas yra laimingiausias pasaulio vaikas.

Gitana Abromikienė

Legenda apie skaitantį vaiką

Lietingą rudens vakarą židinyje jaukiai traškėjo malkos, šilumos apsuptas krėsle snaudė senukas. Ugnis apšvietė jo išmintingą veidą ir ant kelių gulinčią atverstą knygą. Knyga buvo sena: pageltusiais lapais ir vos besilaikančiu viršeliu. Savo snukutį ant senolio šlepečių padėjęs snaudė toks pat senas šuo.

Tą naktį ugnies liežuviai negailestingai naikino viską: baldus, paveikslus, knygas... Jo sapne atgijo vaizdas, kaip motina, apglėbusi rankomis Bibliją, išnyra pro duris, jau apimta liepsnos. Skarelė nuo galvos nusmukusi, plaukai išsidraikę, akys tarsi paklaikusios. Jis, mažas vaikas, drebėdamas nuo šalčio ir baimės spaudė prie savęs ištikimą draugą – šunelį Margį. Žiežirbos kilo į dangų ir, rodos, siekė žvaigždes...

Ir jau tada, kai jiedu glaudėsi pas žmones, motina jam kas vakarą skaitydavo Bibliją. Netrukus ir jis pats, motinos padedamas, galėjo skiemenuodamas skaityti, o rudenį pradėjo lankyti miestelio mokyklą.

Per savo ilgą gyvenimą jis perskaitė ne vieną knygą ir savo mokinius skatino skaityti... Šį vakarą ant jo kelių gulėjo ta pati senutėlė Biblija, išsaugota motinos, kurios akys kaip tos amžinybės žvaigždės spindėjo židinio liepsnose, o skaitomi žodžiai kaip prisiminimų žiežirbos kilo į dangų, ir jis visa savo esybe jautė jų prasmę... Dabar senolis tikrai žinojo, kokią knygą rytoj pradės skaityti mažajam anūkui, smalsiausiam savo klausytojui.

Skaiva Diržytė, Lizdeikos gimnazija

Legenda apie skaitantį vaiką

Kaip ir kiekvieną vakarą Vėtra ėjo skaityti knygos į savo mėgstamiausią vietą miesto pakrašty, kur nebuvo jokių žmonių, kurie ją blaškytų su savo neįdomiais pasakojimais ir tuščiais pliurpalais, tačiau jos pamėgtoje vietoje, prie medžio, sėdėjo keistas ir nematytas senukas. Vėtra pagalvojo, jog atsisės kitur ir paskaitys, kol nepažįstamasis nueis.

Taip ir padarė, tačiau senukas ją pašaukė vardu. Mergaitė sutriko, nesuprato, iš kur jis žino jos vardą. Būdama smalsi, Vėtra nuėjo prie jo, o šis iškart pasakė, kad knyga, kurią ji skaito, yra jai likimo siųsta mįslė. Jei ji šią mįslę įmins, taps pačiu turtingiausiu žmogumi.

Naivuolė Vėtra, kaip žmonės pasakytų, nes būtent tai, ką jai patarė senukas, ji ir padarė. Ji nukeliavo jai siųstą kelionę ir visą likusį laiką dėkojo lemčiai, kad nepabijojo pasinerti į nežinomybę, kad skaitė knygas, iš kurių viena buvo ypatinga. Ji mintyse dėkojo senoliui, kuris iš tikrųjų buvo jos Angelas Sargas. Kiekvienas išbandymas – perskaityta knyga – ją mokė vis naujų dalykų. Esminis dalykas, kurį Vėtra išsiaiškino, jog svarbiausia yra klausytis savo širdies...

Justina Burbaitė, Lizdeikos gimnazija, 2C klasė

Legenda apie skaitantį vaiką

Viename miške gyveno berniukas. Mažasis neturėjo šeimos – tik stogą virš galvos. Berniuko vardas buvo Vėjas. Jis nelankė mokyklos, neturėjo draugų, bet buvo ypatingas vaikas.

Vėjas išeidavo į mišką pasikalbėti su medžiais. Kalbėdamasis su jais atsipalaiduodavo ir užmigdavo. Vieną kartą atsikėlęs šalia savęs rado padėtą knygą. Vėjas niekada nebuvo matęs knygos, todėl nežinojo, ką su ja reikia daryti. Vaikas ją ir uostė, ir bandė net valgyti, bet atsivertęs susidomėjo raidėmis, kurios atrodė kaip magiški ženklai. Nors Vėjas ir nelankė mokyklos, bet net pats to nežinodamas mokėjo skaityti. Pasirodo, jį skaityti išmokė medžiai. Berniukas pradėjo skaityti knygą ir taip įsijautė, kad negalėjo nuo jos atsiplėšti. Kai perskaitydavo kelis knygos puslapius, jis viską papasakodavo medžiams, nors šie ir neatsakydavo, bet Vėjas juos suprasdavo iš jų lapų šlamėjimo.

Kiekvienąkart, kai berniukas užmigdavo, prie jo atsirasdavo nauja knyga. Vėjas nežinojo, kas jas atnešdavo, bet giliai širdyje tikėjo, kad tai darydavo medžiai. Jiems atsidėkodamas, vaikas papasakodavo knygose užrašytas istorijas. Vėjas per savo gyvenimą perskaitė šimtus knygų, taip skatindamas augti ir žaliuoti šimtamečius medžius...

skaidr1

Europos Parlamento nario prof. Liudo Mažylio organizuotas eilėraščių ir esė konkursas „Švenčiu Lietuvą“

Lietuva. Geltona, žalia, raudona. Žodžiai tik trys, o reikšmė – didžiulė. Esu laiminga, kad kiekvieną rytą, pažvelgusi pro langą, galiu matyti savo gimtinės saulę. Ji čia šilčiausia ir nesvarbu – tai vasaros ar žvarbios žiemos rytas, ji savo švelniais spinduliais kutendama skruostus kelia mane naujos dienos sutikti. Išėjusi į lauką giliai įkvepiu – oras čia toks gaivus. Tie senieji ąžuolai, beržai ir eglės, mūsų Tėvynės gilią praeitį menantys miškai – mano vaizduotė piešia patį gražiausią ir brangiausią paveikslą. Jaučiuosi tokia laisva. Tačiau, kad visiems čia išties būtų gera, ramu, kad būtume laisvi, kad būtume tokie, kokie esame dabar, reikėjo skaudžiausio – raudoną vėliavos spalvą simbolizuojančio – kraujo. Saulės mūšis, Žalgirio mūšis, Sausio 13-oji – tai įvykiai, kurių vertę žino kiekvienas lietuvis. Vartau istorijos vadovėlio puslapius, užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti kiek drąsos, pasiaukojimo ir meilės kiekvieno, kovojusio už mūsų Lietuvą, širdyje. Vien tik galvojant darosi sunku kvėpuoti, kažkas suspaudžia širdį. Norėtųsi paklausti: „O ką galvojot Jūs?“

Skaityti daugiau...

ziemos_portretaiŽiemos portretai
More Articles...
Kuriame Lietuvos ateitį
Reklaminis skydelis
MEPA projektas
Reklaminis skydelis
PRANCŪZŲ INSTITUTAS
Reklaminis skydelis
Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien1657
mod_vvisit_counterVakar2140
mod_vvisit_counterŠią savaitę1657
mod_vvisit_counterŠį mėnesį35767