Miniatiūros

Šaulys

Nakties tyla. Vienišas šaulys stovi ant kalvos, laikydamas rankose lanką. Jo žvilgsnis aštrus kaip strėlė, įtempta styga virpa laukdama akimirkos, kai laikas ir taikinys susilies į vieną tašką. Jis žino – vienas netikslus judesys, ir viskas bus prarasta. Negandos paukštis atskrido tyliai, be garso, lyg šešėlis per pilką dangų. Niekas nematė, kada jis pasirodė iš nakties tamsos. Tik staiga oras pasikeitė, nutilo lakštingalos giesmė ir žmonių širdyse įsivyravo baugus nerimas. O šaulys pakėlė lanką. Jis nusitaikė į laisvę.

Matas Bačkus

Taip gimsta pasaulis

Dėmėtas nakties dangus. Bekraštė tamsa ir atskilusi pilnaties pusė. Iš nebūties gelmių lyg rami žvakės liepsna skleidžiasi perregima šviesa. Begalinėje kosmoso ir galaktikų gelmėje ima ryškėti pirmosios pasaulio spalvos. Jos dar tokios blankios. Pamažu gimsta pirmieji pasaulio lopinėliai. Ryškėja švelnūs debesys, melsvas dangus bei gaivia žaluma alsuojančios lygumų pievos. Ramybę užpildo vyturių čiulbesys, klevo lapų kuždesiai ir pirmojo žmogaus laimingas juokas. Jis dar neišvarytas iš rojaus. Jis dar neparagavo tikrosios laisvės skonio ir nepatyrė, kas yra išdavystė, skausmas ir vienatvė. Jis dar tik gimsta būti žmogumi...

Goda Grigonytė

Draugystė

Draugystė gyva. Ji kvėpuoja jaukumu ir laisve. Draugystė neša šilumą ir širdies ramybę. Draugystė myli ir globoja, kaip jūra globoja pakrantę, kaip miškas prižiūri savo gyvastį. Meilė draugystėje kantri, ji maloninga, ji nepavydi. Mūsų didelė draugystė bręsta ir spinduliuoja kaip saulė. Ji šildo širdį. Draugystė dovanoja švytintį gėrį, begalinį džiaugsmą ir leidžia pasijusti laimingu vaiku. Draugystė lyg šviesūs vasaros debesys. Ji gali plaukti pavėjui, bet gali lyti, gali siausti audros ar švilpti pūgos, bet tikra draugystė išgyvena visus uraganus ir negandas. Tikra draugystė pasirengusi išlikti iki paskutinio atodūsio. Aš tikiu draugyste.

Saulė Gajauskaitė

Tyla

Tyla – tokia reta akimirka, toks retas momentas. Šiltas vėjelis kedena pienių baltus plaukelius. Neša per lygius rugių laukus. Žolelė ramiai vingiuoja. Danguje nematyti nė vieno liūdno debesėlio. Netoliese šlama galiūnas ąžuolas, kuriam pritaria išsigandusi drebulė. Vasaros žemė įkaitusi. Gulėdama jaučiu, kaip ji pamažu gydo mano sustingusią sielą. Šis jausmas toks mielas ir artimas. Nuskinu pienę ir nupučiu jos plaukelius į tolimą nebūtį. Tegul skleidžia švelnią ramybę. Vėjas pagauna mano gilų atodūsį ir nusineša kartu su pienių sėklomis. Stebiu, kaip jos keliauja tolyn ir paklysta beribėje erdvėje. Užmerkiu akis. Mano kūnas susilieja su žeme. Aš girdžiu savo širdies ritmingą plakimą. Jis tiksi lėtai, tarsi vėluojantis laikrodis. Jam pritaria užburianti lakštingalos giesmė. Atrodo, lyg laikas sustoja. Aš esu šioje akimirkoje. Nėra jokio skubėjimo, jokių rūpesčių ar vargų. Noriu pasilikti čia amžinai, kur gamta ir aš esame darni visuma. Viena gyvybė. Tai yra tai, ko man dabar reikia.

Rusnė Kazlauskaitė

Jūra

Putų ir audrų vaikas. Jūros ir bangų dukra. Debesų ir vėjų sesuo. Mane jūra išmetė į šį rūstų pasaulį. Išmetė neišmokiusi, kaip gyventi. Manoji motina, manoji jūra, kai žvelgiu į tave, kai klausausi tavęs, tavo ošimas suteikia trupinėlį vilties. Mano širdies dūžiai kaip tavo bangos, nerimstančiai besidaužančios į uolas. Aš esu dalis tavęs. Manoji motina, leiski man sugrįžti, priimk mane atgal į savo tolimąją laimės karalystę. Leiski pakilti virš didingų ąžuolų viršūnių, virš tamsių bedugnių ir ryškių padangių žiburių. Akimirka ir akinantis saulės deimantas susiliejęs su žvaigžde nutiesia švytintį kelią pavargusiam jūreiviui į namus.

Mileta Labanova

Angelas

Atsisuku. Šviesioje, gilioje mėnesienoje rymo grakštus baltaplaukis angelas. Jis žiūri į beribę erdvę, į gyvenimą bekraštėje jūroje, į savo veidrodinį atspindį, kuris neskęsta vandens paviršiuje. Už jo – miestas, pilnas pulsuojančios gyvybės, laimingų vaikų juoko, nesibaigiančių suaugusių problemų ir įkyraus mašinų burzgimo. O sustingęs angelas vis dar rymo tarp žemės ir dangaus, dviejų skirtingų pasaulių. Užmigęs piliakalnis laiko grakštų angelą ant savo dailios viršūnės tarsi sidabro karūną. Sakoma, kad Dievas sukūrė angelus tam, kad pagelbėtų nuodėmėse paskendusiai žmonijai. Gal todėl angelas pakyla, švelniai nusišypso, išskleidžia sparnus ir apglėbia snaudžiantį miestą. Lauksiu ryto.

Jolita Stalygaitė

Pavasaris

Žvelgiu aukštyn. Danguje sklando vėjo malūnas, kuris gainioja debesis. Vienus į kairę, kitus į dešinę. Jie nedrąsiai liečia mėlyną jūrą, tarytum norėdami paglostyti ją. Po akimirkos dangus lieka toks giedras, tarsi išdykėlis malūnas būtų išvaikęs visus debesis. Pamažu leidžiasi saulė, o aš vis dar rymau pakrantėje. Gaila, bet laikas taip negailestingai bėga. Tarsi smėlis tarp pirštų. Nesinori, kad tamsa apgaubtų pražydusią žemę. Paskutiniai saulės spinduliai atsisveikindami nudažo malūną gražiausiomis vakaro spalvomis. Keletas trapių jonvabalių plevena tarsi žibintuvėliai, nedrąsiai nušviesdami siaurą smėlio takelį tarp kopų. Pagaliau saulė nugrimzdo į jūrą ir malūnas ištirpo danguje, pavirsdamas lietaus lašeliais. Rytą kilo audra.

Ugnė Kinderytė

Stebuklas

Saulė pamažu leidosi horizonte, nudažydama dangų švelniais paletės atspalviais. Vienišas dailininkas stebėjo, kaip atsisveikina įkaitusi diena ir žemę užlieja vakaro žaros. Vakaris vėjas į ausį šnibždėjo savo geidulingas paslaptis, o audringos bangos virto laivais, plaukiančiais į nežinią. Jo pirštai lengvai valdė teptuką, kuris perkėlė išsibarsčiusias juodas natas į spalvotus vaizdus. Pasaulis aplinkui tylėjo, tarsi laukdamas, kol viskas taps miražiniu sapnu. Taip gimė stebuklas – dar vienas paveikslas.

Evanas Vaitkevičius

Rytas

Naujos dienos paslaptis, atsiverianti lyg tuščias lapas, kuriame įrašomi vilties ir svajonių žodžiai. Saulės spinduliai lėtai prasiskverbia pro horizontą, užpildydami dangų švelniais geltonais atspalviais, tarsi pamildami tamsą. Miškas pabunda – gaivus ryto oras ir rasos lašeliai ant žolės blizga kaip brangakmeniai, o paukščių čiulbėjimas ir lengvo vėjo šnabždesys sukuria harmonijos simfoniją. Tai naujos dienos pradžia, kupina vilčių, galimybių ir dar neparašytų istorijų.

Aistis Duršlikas

Pasaka

Pasaka – nuostabus meno pasaulis, kuris lydi žmogų nuo pat vaikystės. Ji sušildo širdį ir nukelia į laikus, kai švelnus ir ramus mamos balsas skaitė pasaką prieš miegą. Kai užmigdavau, sapnuodavau, kad aš esu tame nuostabiame pasakų pasaulyje. Ji sugrąžina į tas dienas, kai nebuvo jokių rūpesčių, o niūrios dienos atrodė visai nebaisios ir gyvenimas spinduliavo šviesą ir ramybę. Toks ramybe ir harmonija alsuoja dailininko paveikslas. Atrodo, visame pasaulyje saugu ir tylu, o šviesios spalvos skleidžia viltį ir laisvę. Ant kalno tupi vaikas, jis primena nerūpestingą vaikystę. Šalia jo stiebiasi gražuolė pienė. Ji simbolizuoja mažo vaiko tyrumą. Paukštis, saugantis juos, suteikia vilties ir tikėjimo taika. Tegul nors tame gyvenime vis dar gyvena pasaka.

Gabija Janulevičiūtė

Vėjas

Stoviu prie ežero, kur vanduo susilieja su dangumi. Matau, kaip sukasi spalvos. Kaip dailininko drobėse gamtos linijos švelniai persipina su mano mintimis. Širdyje tamsus miškas, pilnas paslapties, tačiau tikiu, kad jame rasiu ramybę ir viltį. Kiekvienas įkvėpimas tarsi garsas, skleidžiantis melodiją, kurią tik aš galiu išgirsti. Pasaulis aplink mane miglotas, tačiau mano viduje aiški harmonija. Menininko spalvos ir muzikos garsai užpildo tuštumą, kurioje gyvena mano ilgesys ir vienatvė.

Arminas Šunauskas

Paslaptis

Ryto miške tvyrojo paslaptis. Dailininkas paklydo miške. Jis stovėjo tarp aukštų medžių, atidžiai klausydamas siautulingos vėjo dainos. Jis jautė, girdėjo ir matė ne tik girios tylą, bet ir jos muziką – lyg nematomi garsai būtų slypėję kiekviename lapo virptelėjime. Dangus pamažu nusidažė auksinėmis spalvomis, o menininkas pajuto, kaip jį užlieja įkvėpimas. Jis sugrįžo prie savo pilkos drobės ir potėpiais atkartojo miško melodiją. Jo paveiksluose skambėjo ne dažai, o muzika – gamtos harmonija, kurią suprasti galėjo tik jo serganti siela.

Rytis Gulbinas

Mokinius konsultavo mokytoja Laimutė Verbickienė